1860 metais turtingas pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė aniems laikams gana stambią alaus daryklą, o kiek vėliau ir salyklidę kitame miesto pakraštyje, dabartinėje Paupio gatvėje.

1877 m. statistikos žinyne užregistruota, jog Šopeno alaus darykla turėjo 62 aparatus, o po metų jau buvo įrengta 16-kos arklio jėgų garo mašina.

Iš pradžių Šopeno alaus darykla niekuo neišsiskyrė iš kitų Vilniaus įmonių ir ėmė garsėti tik šimtmečio pabaigoje, kai ją nupirko kitas pinigingas pirklys M.Epšteinas, kuris nutarė įkurti akcinę bendrovę bei išplėsti gamybos pajėgumus. Taip 1897 metų kovo 28 d.gimė Vilniaus alaus darymo akcinė bendrovė “Šopen”, kurios gamybinę bazę sudarė bravoras ir salyklo fabrikėlis. Pagrindinis kapitalas, iš pradžių sudaręs 350 tūkst. rublių, vėliau buvo padidintas iki 500 tūkst. rublių ir tokio lygio laikėsi iki pat pirmojo pasaulinio karo. Alaus gamyba nuo 123 tūkst. dekalitrų 1873 m. padidėjo iki 1350 tūkst. dekalitrų 1913 metais. Įmonė pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tiekė daugiau kaip pusę miesto bravorų produkcijos, ypač po 1912 metų, kai pagrindinį konkurentą ­ Lipskio akcinę bendrovę ištiko ekonominė krizė. ”Šopen” alaus darykla tapo stambiausia tokio tipo įmone ne tik Vilniuje, bet ir visame krašte. Vien Vilniaus mieste “Šopen” akcinė bendrovė turėjo 54 alines, o kartu su dar dviem Vilniaus alaus daryklom ­ Lipskio ir Šeiniuko ­ 1900 metais vienam Vilniaus gyventojui pagamindavo vidutiniškai po 60 ltr. alaus, o 1913 metais ­ net po 1381 ltr.  Žinoma, ne visą tą kiekį suvartodavo vilniečiai. Alus buvo tiekiamas daugeliui Lietuvos ir Baltarusijos miestų, taip pat gabenamas į Lenkiją, Kijevą, Liepoją.

Pirmasis pasaulinis karas beveik visiškai nutraukė alaus gamybos pramonę Lietuvoje, taip pat ir Vilniuje. Karo metu buvo ištuštintos paskutinės “Šopen” alaus daryklos salyklinių miežių atsargos, o įrengimai išmontuoti.

“Šopen” alaus darykla naujai pradėjo veikti tik 1921 m. pradžioje. Iki karo ji kasmet pagamindavo maždaug po 140 tūkst. hektolitrų alaus, o iš naujo stojusi ant kojų, per keletą metų tepasiekė vos 20 procentų prieškarinės produkcijos lygio. Jeigu ankščiau įmonė pirkdavo salyklui reikalingus miežius iš gretimos Kauno gubernijos ir Užnemunės, tai dabar juos tekdavo atsigabenti iš Kutno rajono, esančio į vakarus nuo Varšuvos. Anksčiau gerą vardą turėjęs Vilniaus alus buvo gabenamas į Peterburgą, Varšuvą, Rygą ir daugelį kitų miestų. Dabar gi senosios rinkos užsidarė. Tiesa, ”Šopen” bendrovė, turėdama nuosavus vagonus - šaldytuvus, dalį pagaminto alaus tiekė Vilniaus, Naugarduko, Bialystoko ir Polesės vaivadijoms, tačiau nelengva buvo konkuruoti su Živeco, Vroclavo, Okocimo ir kitų Lenkijos miestų alaus daryklomis. Jeigu 1925-1928 m. alaus eksportas kasmet viršijo importą maždaug 370-čia tonų, tai 1932- 1937 m.į Vilnių buvo daugiau alaus įvežama, negu išvežama.

“Šopen” akcinės bendrovės pašonėje gyvavo ir du seni konkurentai - I.Lipskio alaus darykla Užupyje ir I.Parčevskio bravoras Raudondvaryje prie Vilniaus. Tarp įmonių vyko didelė konkurencija. 1935 m. rudenį “Šopen” alaus darymo akcinės bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais I.Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti savo alaus bravorą, prižadėję išmokėti tam tikrą kompensaciją. Tokiu būdu 4-tojo dešimtmečio pabaigoje “Šopen” alaus darykla liko vienintele alaus gamybos įmone Vilniaus mieste.

Įmonės teritorija užėmė 2 ha plotą, kuriame stovėjo keletas pastatų: bravoras, mechaninės dirbtuvės, statinių dirbtuvė ir kt. Kadangi alaus darykla dirbo nepilnu pajėgumu, tai kai kurios patalpos buvo nenaudojamos. Pagrindiniai technologiniai įrengimai buvo išlikę nuo carinių laikų. Energetinę įmonės bazę sudarė 160 arklio jėgų galingumo garo mašina, dyzelinis variklis, 50 kw dinamo mašina.Vanduo alui buvo imamas iš artezinio šulinio, pragręžto įmonės teritorijoje. Alus į butelius buvo pilstomas rankomis sukama karuseline 12-kos čiaupų mašina.

1939 m. ji buvo prijungta prie mechaninės transmisijos. Dalis butelių buvo plaunama voniose, likusieji - specialia šepečių mašina, o statinės - rankomis.
Alaus misa buvo virinama katiluose ant ugnies, o alaus kokybę nustatydavo pats aludaris, naudodamasis paprasčiausiais prietaisais.

Pagal statistikos duomenis “Šopen” bendrovė 1937 m. pagamino 20160 hektolitrų, o sekančiais metais 17000 hektolitrų alaus.

“Šopen” alaus darykla gamino aukštos kokybės alų. Jį virė, kaip taisyklė, iš Čekoslovakijos ir Vokietijos pakviesti specialistai. Alaus asortimentas buvo taip pat gana didelis. Pagal to laikotarpio etiketes sprendžiama, kad į butelius buvo pilstomas - “piwo stalowe”, ”piwo pelne jeasne”, ”piwo pelne zamkowe”, ”piwo jeasne”, ”piwo dubeltowe jeasne”, “ciemne dubeltowe”. Visos rūšys tuomet turėjo 4,5 procentus stiprumo. Didžioji alaus dalis buvo pilstoma į statines, kita dalis į 0,4 ltr. talpos butelius.

Ketvirto dešimtmečio pačioje pabaigoje “Šopen” alaus darykloje buvo verdamas tik trijų rūšių alus: šviesus, dvigubas šviesus ir dvigubas tamsus. Kadangi vietiniai Lietuvos miežiai ir apyniai nepasižymėjo aukšta kokybe, žaliavos alui buvo įvežamos iš Vokietijos ir Čekoslovakijos. Kadangi įmonė savo prekybinių taškų tuo metu mieste jau nebeturėjo, todėl alų teko tiekti valgykloms, restoranams ir parduotuvėms, taip pat gabenti Pabradės, Trakų, Švenčionių apskritis. Gamybinis pajėgumas siekė apie 30 tūkst. hektolitrų alaus per metus. Įmonėje taip pat pradėjo veikti bealkoholinių, gaivinančių gėrimų cechas, gaminęs “Kavos”, “Sitro” ir “Selter” limonadą.

1940 m, atėjus į Lietuvą tarybų valdžiai, ”Šopen” alaus darykla buvo nacionalizuota. Prie įmonės buvo prijungta dar keletas smulkių privačių Vilniaus fabrikėlių, gaminusių limonadą. Daryklos direktoriumi tapo įmonės komisaras N.Vyšnevskis.

Prasidėjus antrajam pasauliniui karui alus buvo verdamas nereguliariai, tik gavus specialų užsakymą ir tik vienos rūšies - šviesus stalo alus. Žaliavos alaus gamybai buvo naudojamos vietinės - prievolių ir rekvizicijų būdu iš kaimų surinkti lietuviški miežiai, kuriuos čia pat įmonėje daigindavo ir maldavo salyklą. Apyniai iš pradžių buvo vežami iš Čekoslovakijos, bet kadangi geležinkeliai nebespėjo aptarnauti ešelonų su karine technika, kariuomene ir sužeistaisiais, alaus darykla mėgino verstis Lietuvoje auginamais apyniais.

1944 m.liepos 19 d.alaus darykla tapo alaus ir mineralinių vandenų kombinatu “Tauras”. Jo direktoriumi buvo paskirtas M.Luiftas. Lietuvos TSR Maisto pramonės ministro 1944 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr.24 kombinato žinion perduota jungtinė vaisvandenių gamybos įmonė “Šaltinis”, vienijanti keturius smulkesnius limonado fabrikus: “Vėsa”, “Sveikata”, “Versmė” ir “Neris”. Pastarasis nuo 1945 m. birželio mėn. vėl buvo atidarytas kaip bealkoholinių gėrimų fabrikas ir veikė iki 1961 m. rugsėjo mėn.

1948 m.pradžioje kombinatas buvo sustabdytas kapitalinei rekonstrukcijai. Jos metu buvo pertvarkyti gamybiniai plotai, seni įrengimai pakeisti naujais, mechanizuoti svarbūs gamybos procesai ­ virimo cechas iš apkūrenimo malkomis pervestas į apšildymą garais, pastatyta pusiau automatinė linija alaus pilstymui, įrengtas šaldymas kompresorių pagalba. Po šių pertvarkymų įmonės pajėgumas šoktelėjo iki 264 tūkst.dltr. alaus per metus. Buvo pradėtos gaminti keturios alaus rūšys: ”Žigulinis”, “Kovo”, “Rygos” ir “Ukrainietiškas”.

1950 m. alaus ir mineralinių vandenų kombinatas “Tauras” buvo pavadintas alaus darykla “Tauras”. Tais pačiais metais darykloje buvo sukurtas pirmasis originalus “Lietuviško” alaus receptas, gaminamas ir šiandien.

1958 m. buvo baigta montuoti 90 alaus nokinimo tankų, o po kelių metų (1961 m.) pastatytas pilstymo cechas su trimis automatinėmis linijomis alaus ir b/a gėrimų pilstymui, įrengtas duonos giros gamybos cechas (1962 m.) 1963 m. pastatytas naujas alaus virimo cechas ir 640 kw transformatorinė.

1965 m.baigtas plėsti šaldymo ūkis, rekonstruotas fermentacijos skyrius, pakeičiant medinius kubilus į metalinius, praplėstas rūsys, įrengta sulčių saugykla.

1945-1965 m. laikotarpyje gana dažnai keitėsi įmonės vadovai. Jais buvo: Šmidov, Sinkevičius, Dlugovskis, Ovanesov, Paberžis, Šipila, Dambrauskas, Naimavičius, Panka. Nuo 1965 m. sausio mėn. iki 1970 m. gruodžio mėn. direktoriumi dirbo P.Fiodorovas, vėliau J.Garijonis. 1968 m. buvo pastatyta oro kompresorinė, atlikta salyklidės rekonstrukcija, išplečiant salyklo gamybą ir pilnai mechanizuojant gamybos procesą. Be to pradėtas atstatyti buitinis korpusas. 1969 m. alaus išleidimas pasiekė 1 mln. 850 tūkst. dekalitrų.

1980 m. direktoriumi buvo paskirtas G.Medzevičius. Tada Vilniaus alaus kombinatas priklausė Lietuvos maisto pramonės ministerijai. Kiek vėliau kombinatą perėmė naujai susikūręs Valstybinis agropramoninis komitetas, tačiau po kelių metų jam žlugus, kombinato priklausomybė perėjo Respublikiniam gamybiniam susivienijimui “Lietuvos maisto pramonė”.

1989 m.pabaigoje - 1990 m. pradžioje, įvykus dideliems kadrų pasikeitimamas kombinate, jo direktoriumi tapo V.K.Kazakevičius. Iki tol buvo praplėstos alaus nokinimo patalpos iki 120 talpų, paleistos 5-ios alaus ir nealkoholinių gėrimų išpilstymo automatinės linijos, rekonstruotas fermentacijos skyrius ir salyklidė.

Nuo 1990 m.lapkričio 11 d. kombinatas pradėjo vadintis Vilniaus Valstybine alaus ir nealkoholinių gėrimų įmone “Tauras”, priklausančia Lietuvos žemės ūkio ministerijai. Gana ženkliai išaugo įmonės produkcija. Jeigu 1948 m.buvo pagaminta 264 tūkst. dekalitrų alaus, 1992 m. - apie 2mln. dekalitrų alaus ir 400 tūkst. dekalitrų nealkoholinių gėrimų. Pradėta pilstyti mineralinį vandenį, kuris buvo atvežamas iš vietinių Aukštųjų Panerių šaltinių.

1992 m. išpilstyta 175 tūkst. dekalitrų mineralinio “Vokės” ir “Vilniaus” vandens. Įmonės filiale - Raudondvario fermentinių preparatų ceche gaminami fermentai, kurie parduodami Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos spirito pramonės įmonėms.

1993 m. vasario 10 d. akcininkų susirinkime buvo nutarta, o tų pačių metų balandžio 14 d. užregistruota Akcinė bendrovė “Vilniaus Tauras”. Generaliniu direktoriumi buvo išrinktas V.-K.Kazakevičius, komercijos direktoriumi tapo J.Mikalainis, o technikos - A.Zavadzkas.

1991 - 1993 m. laikotarpiu buvo gaminamas net 6-ių pavadinimų alus: “Žeimena”, “Gintarinis”, “Medininkai”, “Vilniaus alus”, “Senieji Trakai”, “Tauras”, bei virš 10 pavadinimų vaisvandenių ir mineralinio vandens, iš kurių: “Lebarde”, “Auksaspalvis”, “Citrininis”, “Apelsinas”, “Buratinas”, “Abrikosinis”, “Aukso obuolys”, “Diskoteka”, “Bebenčiukas”, “Ąžuoliukas”, “Vokė”, “Vilnius”.

1994 m. produkcijos asortimentas sumažėjo. Alaus pradėta gaminti tik 4-ias rūšis: “Vilniaus alus”, “Senieji Trakai”, “Tauras” ir naujas gaminys - “Vilniaus Porteris”, o vaisvandenių - tik dvi rūšys -“Miško uoga” ir “Serino” bei mineralinis vanduo “Vokė”.

1994 m.pabaigoje AB “Vilniaus Tauras” generaliniu direktoriumi tapo buvęs bendrovės komercijos direktorius J.Mikalainis.

1995 m.pradžioje pradėtas gaminti naujas šviesus 12% misos tirštumo alus “Status” bei “Tauro” 6% alus - firminis įmonės alus - pusšviesis, turintis stiprų apynių skonį ir aromatą. Jis buvo gaminamas iš šviesiojo salyklo pirmarūšių apynių, skoniui sušvelninti buvo dedama ryžių. Alus buvo brandinamas iki 60 parų.

“Senieji Trakai”- tuo metu viena populiariausių alaus rūšių. Pusšviesis alus, turintis švelnų apynių skonį ir aromatą. Alaus stiprumas - 5,5%.
“Vilniaus alus”- šviesios spalvos, malonaus aromato, gaminamas iš šviesiojo salyklo.

“Vilniaus Porteris”- 7,2%. stiprumo, tamsus, puikaus aromato, gaminamas iš karamelinio salyklo alus.

1996 m. gruodžio mėn. viduryje prekyboje pasirodė “Šopeno” alus - pusšviesis, pagamintas iš pirmaklasio daniško salyklo, puikių vokiškų apynių ir mielių. Alaus stiprumas -7% alkoholio tūrio. 1997 m. sausio mėn. viduryje atnaujinta  alaus “Tauras Lietuviškas” gamyba. Tamsus, pagamintas iš puikių žaliavų: Miuncheno tipo salyklo, čekiško karamelinio salyklo, vokiškų apynių ir mielių.

1999 m. “Vilniaus Tauro” kontrolinį akcijų paketą nusipirko Danish Brewery Group AS. 2000 m. įmonėje pradėta diegti rinkodara ir pradėta investuoti į reklamą. 2001 m. pereita prie naujo pavyzdžio stiklinio butelio ir pristatytas alus “Taurusis”. Tuo metu AB “Vilniaus Tauras” asortimentą sudarė: “Taurusis”, “Tradicinis”, “Legendinis”, “Pilsneris”, “Kobra” ir “Valdovų rūmai”.

2002 m. kovo mėn. AB “Vilniaus tauras” baigė kompleksinį alaus gamybos modernizavimo projektą, kuris buvo pradėtas prieš porą metų. Vykdant alaus gamybos modernizaciją pagrindiniu prioritetu buvo produkcijos kokybės gerinimas, kuriuo ypač rūpinosi generalinis direktorius O.Jankauskas.

2001 m. AB “Vilniaus Tauras” įrangos atnaujinimui ir procesų tobulinimui išleido 20 mln. LTL, 2002 m. modernizavimui išleista dar 6 mln. litų. Gamykloje buvo visiškai automatizuota ir atnaujinta alaus statinių užpildymo linija, pertvarkyta ir modernizuota stiklo butelių išpilstymo linija, taip pat įdiegta moderniausia kompiuteriu valdoma butelių kontrolės sistema.

Iki 2002 metų gegužės mėnesio alaus darykla pilnai restruktūrizavo ir modernizavo alaus virimo cechą. Jame sumontuota naujausia pasaulyje pagarsėjusio gamintojo “Steinecker” įranga, alaus virimo valdymas taip pat pilnai automatizuotas. Alaus gamybos modernizacija prisidėjo prie “Vilniaus Tauro” alaus gamybos augimo – 2000 m. “Vilniaus Tauras” pagamino 2 350 tūkst. dekalitrų alaus, o 2001 m. – 2 969 tūkst. dekalitrų.

AB “Vilniaus tauras” pilnai kompiuterizavo ir modernizavo fermentacijos procesą kontroliuojančią įrangą, taip pat įsigijo naujas alaus rauginimo ir nokinimo talpyklas. Padidinti vertikalių talpyklų pajėgumai, sugriežtinta sanitarinė priežiūra, visiškai atsisakyta pasenusių horizontalios fermentacijos technologijų.

“Vilniaus Tauro” aludariai realizavo ir visą eilę kitų gamybos pertvarkos ir tobulinimo programų: įvestos šalto mikrofiltravimo technologijos, visiškai automatizuotas plovimo procesas, naudojant tik aukščiausio lygio švaros rodiklius leidžiančias pasiekti plovimo ir dezinfekavimo technologijas. Visoje įmonėje buvo pakeisti vamzdynai, taip pat automatizuotos garo katilinės. Darykloje įdiegtos lyderiaujančios pasaulinėje gėrimų pramonėje Vokietijos kompanijos “Seitz Schenk” filtravimo sistemos ir tos pačios šalies bendrovės KHS išpilstymo linijos.

Visos modernizacijos procese mūsų specialistus konsultavo Danijos alaus gamybos technologijų ekspertai.

1999 m. pradėtas gaminti alus „Tauras Pilsneris” –  ypač lengvas, Pilsner tipo alus, alk. 4,6 tūrio proc. Žinovų nuomone, vertinamas kaip geriausias Pilsner tipo alus Lietuvoje, šiuo metu Pilsner alaus kategorijos lyderis.

AB “Vilniaus taurą” nuo 1999 m. valdžiusi danų bendrovė “Danish Brewery Group”  2001 m. įsigijo dar vieną Lietuvos alaus kompaniją AB “Kalnapilis”. Nuo tada įmonė pervadinta „Kalnapilio – Tauro grupe“, o ją valdantis koncernas – „Royal Unibrew“.

2002 m. pabaigoje rinkai pristatytas “Tauras Stiprusis” –  pats stipriausias alus Tauro asortimente, kurio stiprumas 9,5 tūrio proc. Pradėtas Skirtingai nuo kitų stipraus alaus rūšių, aukštas alkoholio tūrio procentas pasiektas natūraliu būdu.

2004 m. pabaigoje pradėtas gaminti „Tauras Brandusis” –  stiprus, tačiau lengvo vaisinio aromato alus., alk. 8 tūrio proc. „Tauras Brandusis” pasižymi sabalansuotu skoniu su maloniai juntamu apyniu kartumu.

2005 m. rinkai pristatytas aukščiausios kokybės „Tauro Ekstra” alus - turtingo ir brandaus skonio su maloniai isreikstu apyniu kartumu bei gaiviu liekamuoju skoniu. Alaus stiprumas – 5,2%.

Kasmet augantys „Tauro“ alaus pardavimai ir ribotos gamybos plėtros galimybės Vilniaus alaus darykloje lėmė „Kalnapilio-Tauro grupės“ sprendimą 2006 m. perkelti „Tauro“ alaus gamybą į koncernui priklausiančią alaus daryklą „Kalnapilis“, esančią Panevėžyje.  „Kalnapilio“ alaus darykla yra viena moderniausių ir didžiausių alaus daryklų Baltijos šalyse, į inovatyvias alaus gamybos technologijas, modernų sandėlį ir logistikos centrą investavusi per 100 mln. litų. Gamindami „Tauro“ alų Panevėžyje, dar efektyviau suplanuota išnaudoti „Kalnapilio“ daryklos pajėgumus. Generalinio direktoriaus V.Tekoriaus teigimu „Tauro“ alaus gaminimo tradicijos, puoselėjamos nuo 1860 m. bus išlaikytos, kadangi pats gamybos procesas, receptūra nekeičiama.

Prieš perkeliant „Tauro“ alaus gamybą iš Vilniaus į Panevėžį buvo atlikta daugybė laboratorinių bandymų bei skoninės analizės ir vartotojų tyrimų, kurių rezultatai parodė, kad Panevėžyje gaminamas „Tauro“ alus išlaikė savo kokybę ir jam būdingiausius bruožus – tradiciškumą, vyriškumą, solidumą ir patikimumą.

2007 m.  jau Panevėžy atnaujinta „Tauro Lietuviško” alaus gamyba – šis „Tauro” alus yra 5 proc. Stiprumo ir išsiskiria ypatingai tiršta, tvirta, sniego baltumo puta bei maloniu, puikiai subalansuotu skoniu.

2009 m.  pradžioje po beveik 2 metus  trukusių pasiruošimo darbų bei milijoninių investicijų ir kruopščių vartotojų nuomonės tyrimų, „Tauras“ alų pradėjo pilstyti į naujo dizaino 0,5 l stiklinius butelius.

Vartotojų dėmesį naujas „Tauro“ butelis turėtų patraukti išskirtine, nauja forma ir grubia butelio struktūra. Tuo pačiu metu nepiktnaudžiaujama įmantriomis naujovėmis ir nenutolstama nuo tradicinio alaus butelio dizaino. Tikėtina, kad inovatorišką butelį pastebės ir tie, kurie anksčiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių nerado progos paragauti „Tauro“ alaus. Tuo labiau, kad alaus kaina liks nepakitusi ir šiandieninėje Lietuvos alaus rinkoje užtikrinanti itin palankų vartotojams kainos ir kokybės santykį.

Pradinės vartotojų apklausos atskleidė, kad daugiau kaip 80 procentų apklaustųjų pripažino, kad naujo dizaino butelis yra žymiai kokybiškesnis, patogesnis ir ypač tinkantis „Tauro“ alui. Pasirinkta butelio forma ir išvaizda patvirtina pagrindines „Tauro“ alaus vertybes – tvirtumą, solidumą ir patikimumą.

Visgi neapsiribota vien šia pirkėjams patogia naujove – vartotojams taip pat pasiūlytas naujas alaus „Tauro Ekstra“ skonis, kuris turėtų maloniai nustebinti tiek alaus gurmanus, tiek ir ištikimus „Tauro“ alaus mėgėjus.

Sprendimas dėl naujos alaus receptūros buvo priimtas, atsižvelgus į vartotojų nuomonę ir poreikius, išanalizavus alų geriančių žmonių lūkesčius. Po daugiau kaip metus trukusių bandymų buvo pasiektas rezultatas – naujasis „Tauro Ekstra“ alus visiškai atitinka daryklos tradicijas gaminti vyrišką, kokybišką ir skanų alų.

Paskutiniu metu įmonės pardavimai stabiliai didėja, o tai leidžia spręsti apie tvirtas tradicinio lietuviško pozicijas Lietuvoje. Labai tikėtina, kad ir naujas „Tauro Ekstra“ alus taip pat susilauks vartotojų pripažinimo, kaip talpinantis savyje tiek tradicijas, siekiančias net 1860 metus, tiek ir šiuolaikines technologines naujoves, kurios panaudotos verdant šį alų.